Dainava

„Vienos sekundes klaida – tai vis tiek negerai!“ Tai Thierry Gueorgiou orientavimosi filosofijos viršune. Šia mintimi jis dalijosi su Norvegu O-gala renginio sveciais š. m. lapkricio menesi. Remiantis dviem ilgais Thierry Gueorgiou pristatymais, „World of O“ pristato keleta trumpu straipsniu, pristatanciu daugkartinio Pasaulio orientavimosi cempiono sekmes paslaptis. Didele padeka Thierry Gueorgiou, pasidalinusiam šia informacija.

Visada siekiantis tobulumo

Geriausiai paskutiniu dvieju žodžiu fraze iliustruoja trumpa istorija:

„- Kai pradejau begioti už suomiu Kalevan Rasti kluba, jie juokesi iš manes, pamate ant legendu pažymetas 1 sekundes klaidas (paveiksliukas dešineje). Bet ju požiuris greitai pasikeite ir jie pradejo daryti ta pati. Aš nebusiu patenkintas, kol legendu dešineje puseje nebus vien nuliai.“

Ir visi mato – Thierry vis arteja prie savo „visu nuliu“ tikslo.

Isimylejes Orientavimosi Technika

Thierry Gueorgiou tevas padare didžiule itaka Thierry, kaip orientacininko formavimuisi ir tobulejimui. „Jokiu treniruociu be žemelapio!“ – tokia buvo jo filosofija. Net begant keliu ar stadione – žemelapis visada budavo šalia. Thierry aistra orientavimosi technikai  atsispindi ir naujam jo tiksle, kuri jis sau išsikele, pasiekes savo buvusi tiksla ir 2003 m. tapes pasaulio cempionu – Tapti geriausiu visu laiku orientavimosi technikos specialistu!

Sekant tevo filosofija, nuo 1997 metu 40-50 proc. Thierry treniruociu sudare orientavimasis – gan ispudingas kiekis lyginant su daug Pasaulio orientavimosi elito atstovu. Ir tai taip pat Thierry Gueorgiou aistros orientavimosi technikai rezultatas.

Žiurint i pavyzdžius norvegu elito tarpe, daugelis ju yra patenkinti kai viršija 20-25 proc. Žiurint i Thierry treniravimasi – jis padidino orientavimosi treniruociu skaiciu nuo 170 val. 1997 metais iki 300 val. 2007 metais. Žemiau jus matote orientavimosi treniruociu dalies didejima lyginant su kitomis treniruotemis nuo 1997 iki 2007 metu.

Pasaulio cempionas savo mintyse šimtus kartu

Pasaulio orientavimosi cempionate Prancuzijoje 1987 metais Thierry galvoje gime svajone tapti Pasaulio cempionu – jam buvo tik aštuoneri.

1991 metais Pasaulio cempionato Cekoslovakijoje žiurovu varžybose, laimejes savo amžiaus grupeje, jis tapo Pasaulio cempionu savo mintyse. Begant metams Thierry ir toliau sieke Pasaulio cempiono titulo savo mintyse ir jam tai pavykdavo, varžantis su savo vidumi.

Tai truko iki Pasaulio orientavimosi sporto cempionato Suomijoje 2001 metais: Po nuviliancios 18 vietos trumpoje trasoje, prabeges trasa beveik be klaidu, Thierry pirma karta turejo sau pripažinti, kad galbut jis iš vis niekada netaps Pasaulio cempionu. „Pirma karta aš turejau pripažinti, kad mano svajone negalejo išsipildyti“, sako Thierry Guergiou. Tai ji priverte padaryti ilgiausia orientavimosi pertrauka per savo karjera – keliu menesiu pertrauka. Grižes iš jos Thierry dar karta gime kaip orientacininkas: „Viso greicio – jokiu klaidu“ metodas – leidžiantis begti greiciau, rizikuojant mažiau. (Tai – kito straipsnio tema)

Su šia technika Thierry atgavo tikejima tapti Pasaulio cempionu. Jis vel pradejo tiketi ir savo mintyse laimejo 2003 metu Pasaulio cempionata Šveicarijoje daugybe kartu. „Žmogaus smegenys nejaucia didelio skirtumo tarp realybes ir mintyse sukurto vaizdo. Tu turi jausti, kad begi savo kieme. Turi jausti, kad begai Pasaulio cempionate daugybe kartu“– tai Thierry pozicija.

Štai didžiausias irodymas, koks realistiškas buvo Thierry mintyse susikurtas vaizdas: „Kai begau 2003 metu Pasaulio orientavimosi Šveicarijoje finišu, aš buvau laimingas. Taciau ne ypac. Ir pagrindine to priežastis tai, kad aš jau tai buvau mates savo mintyse daugybe kartu. Tai buvo tik „tapimas Pasaulio cempionu dar karta“.“

Tesini skaitykite CIA

(Prancuzijos orientavimosi sporto elito ruošimo sistema)

Šis pasakojimas – tai Jan Skricka straipsnio, pasirodžiusio žurnalo O-sport 2003 m. 3 numeryje, vertimas. Šiandien daug dalyku gali buti pasikeite, taciau tai – puikus elitiniu orientavimosi sportininku rengimo pavyzdys, kuris ir šiandien duoda puikiu vaisiu. Straipsnis parengtas pagal interviu su Damien Renard, Tiomiloje 2003 m. balandžio 27 d.

Thierry Gueorgiou dominuoja vyru elito sportininku tarpe. Taciau prieš 7 metus Prancuzijos niekas neisivaizdavo Pasaulio elito tarpe. Kas atsitiko? Ar tai sekme? Tikrai ne. Prancuzijos elito sportininku rengimo ir treniruociu sistema yra gerai suplanuota. Pabandysime pažvelgti i ja atidžiau.

Prancuzijos klubu sistema

Orientavimosi sporto klubu Prancuzijoje nera labai daug ir jie nelabai išsivyste. Ir jei atsiranda geras sportininkas, kuris nori sunkiai treniruotis, dažniausiai jis negauna reikiamos pagalbos iš savo klubo. Dauguma žmoniu Prancuzijoje orientavimosi sportu užsiimineja tik megejiškai ir tai lemia nepakankama klubu žemelapiu kokybe bei maža aukšto lygio sportininku skaiciu.

Noredama tai pakeisti Prancuzijos Orientavimosi Sporto federacija nusprende isteigti Orientavimosi Elito Centrus (Elite Centers of Orienteering – EOC), kurie suburtu geriausius šalies orientacininkus. Šie sportininkai išlaiko savo klubu naryste, bet buvimas šiuose centruose jiems suteikia galimybe treniruotis su panašaus lygio sportininkais. Be to jiems suteikiamos visos reikalingos priemones ir pagalba, iskaitant galimybe studijuoti ar susirasti darba tame regione.

Šiuo metu yra trys tokie centrai, besirupinantys elito sportininku ruošimu. Jie dirba 2 lygiais:

a)      Jaunimo centrai – „Pole Espois“. Šiuo metu veikia du tokie centrai – Fontainebleau ir Font-Romeu. Jie rengia 15-19 metu sportininkus.

b)      Suaugusiuju centrai – „Pole France“. Geriausi sportininkai iš dvieju jaunimo centru bei keletas kitu atrenkami prisijungti prie stipriausiu elito sportininku St. Etienne mieste.

ECO istorija

St. Etienne centras buvo ikurtas 1995 metais. Ji ikure Prancuzijos rinktines techninis direktorius Jean-Luc Toussaint ir treneris Michel Gueorgiou. Pradžioje centras praktikavosi tik jaunimo sportininku rengime. Taciau sportininkams augant jis pradejo veikti kaip suaugusiuju elito sportininku rengimo centras, o du nauji jaunimo centrai ikurti Fontainebleau ir Font-Romeu miestuose.

Šiuo metu sportininku skaicius šiuose centruose vis auga. Pirmaisiais metais i centra patekti galejo visi norintys, taciau dabar sportininkai yra atrinkinejami. Atranka vykdoma kiekvienu metu birželio menesi.

Michel Gueorgiou, pirmasis treneris, dirbo centre iki 2001 metu, taciau ji paliko ir nusprende visa demesi skirti Prancuzijos orientavimosi sporto rinktines treniravimui. Ji pakeite Olivier Coupat – pirmasis Prancuzijos sportininkas, pasiekes aukštu rezultatu pasaulio taures varžybose (užeme 6 vieta 1996 m. Prancuzijoje vykusiame Pasaulio taures etape).

2001 metais daug pokyciu ivyko Prancuzijos Orientavimosi Sporto federacijoje; techniniu direktoriumi išrinktas michel Devrieux, prezidentu – Marie-France Charles. Ir nors prireike šiek tiek laiko kol Centras ir Federacija išmoko bendradarbiauti, šiuo metu bendradarbiavimas naudingas abiem pusems. Federacija teikia didžiausia parama St. Etienne centrui.

Šiuo metu grupeje yra 13 žmoniu. Dar du sportininkai prisijung rugsejo menesi. Tai Charly Boichut ir Philippe Adamski, JWOC Estijoje dalyviai (P. Adamski šiuo metu užima 45 vieta IOF reitinge – red. past.)

Taip pat nuolat auga grupe žmoniu, dirbanciu su sportininkais. Pradžioje dirbo tik treneris ir techninis direktorius. Šiuo metu sportininkai turi galimybe pagalbos ir patarimu kreiptis i gydytoja, du fizioterapeutus, mitybos specialista bei psichologa. Be to, treneriui padeda asistentas, kuris rupinasi treniruociu organizavimu (punktu statymu, laiko skaiciavimu ir pan.).

Organizacija ir vadyba

Dauguma sportininku Prancuzijoje yra organizuojami i elito grupes, finansuojamas Sporto Ministerijos per atskiru sporto šaku federacijas. Ta pati sistema taikoma Orientavimosi Sporto Elito Centrui St. Etienne mieste. Kaip mineta anksciau, šiuo metu centre yra 13 sportininku, bet šis skaicius kasmet keiciasi. Prancuzijos Orientavimosi Sporto Federacijos komitetas ir rinktiniu treneriai kiekviena birželi sprendžia centro sportininku ateiti. Kasmet nauji sportininkai prisijungia prie jau esamos grupes. Aišku, kai kurie ir išvyksta.

Taciau centro palikimas nereiškia sportininko studiju nutraukimo ar turimo darbo praradimo. Jie netenka „tik“ sportinio aprupinimo ir finansines paramos.

Taigi, sportininkai, atvykstantys i centra, gali pasirinkti ar jie nori dirbti, ar studijuoti. Ir nors yra tokiu, kurie dirba, didžioji grupes dalis studijuoja St. Etienne Universitete. Priežastis paprasta – studijavimas yra pats paprasciausias gyvenimo budas kuomet tu rimtai sportuoji. Be to, kaip studentas turi daug privalumu. Tu gali planuoti savo studiju programa kaip nori, gali prašyti atskiru atsiskaitymo ir egzaminu terminu, jei nori netgi gali mokslo metus padalinti i dvi dalis (tokias galimybes suteikia Prancuzijos aukštojo mokslo sistema – red. past.).

Vienas svarbiausiu dalyku yra tai, kad sportininkai turetu galimybe prisijungti vienas prie kito treniruociu metu. Todel dauguma ju gyvena St. Etienne universiteto studentu miestelyje arti vienas kito (200 m. spinduliu). Savaites metu dauguma treniruociu vyksta St. Etienne, taciau jei sportininkai nori išvykti iš miesto treniruotis kitur jiems skirti du autobusiukai ir viena lengvoji mašina. Jei St. Etienne vietoves atsibosta ne problema išvykti iš miesto ir po 20 min. keliones pasiekti mažiau žinomas ir begiotas vietoves.

Finansavimas

Grupe turi atskirus biudžetus kiekvienam užsiemimui. Yra specialus biudžetai žemelapiu sudarinejimui, sportines irangos ar maisto papildu isigijimui, visoms treniruociu reikmems ir, aišku, nenumatytoms išlaidoms (pvz.: mašinoms, kelionems…).

Metu pradžioje kiekvienas sportininkas turi sudaryti savo plana ateinantiems dvylikai menesiu ir ivertinti visas išlaidas. Šie planai yra labai detalus ir apima visus užsiemimus diena iš dienos – treniruociu stovyklas, keliones i klubus Švedijoje, svarbiausias varžybas, studiju programa, egzaminu, atsiskaitymu terminus. Šie planai ir ivertintos išlaidos yra pateikiami Techniniam direktoriui ir rinktines treneriui ir, jei yra patvirtinami, sportininkas gauna pilna finansavima ištisus metus šio plano vykdymui.

Žinoma, visa tai kainuoja didžiulius pinigus ir Centras negali remtis vien tik Prancuzijos Orientavimosi Sporto Federacija noredamas finansuoti visa savo veikla. St. Etienne centras yra finansuojamas ir iš kitu šaltiniu: Sporto Ministerijos (per orientavimosi sporto federacija), regiono savivaldybes, St. Etienne miesto bei pacios orientavimosi sporto federacijos.

Treniruociu sistema

Savaime aišku, kad sportininkai iš visos Prancuzijos nera surenkami i viena vieta tam, kad treniruotusi atskirai. Dauguma treniruociu vyksta kartu pagal tvarkarašti (pateikta žemiau), kuris tinka daugumai sportininku.

Grupes treniruotes yra planuojamos naudojant piramides sistema – intensyvumas tolygiai auga tris savaites, o ketvirtoji savaite buna „lengva“. Ji skirta sportininko atsistatymui. Jei imanoma ši schema naudojama ištisus metus.

Damien Renard treniruociu programos pavyzdys:

Iš viso to aišku, kad atsistatymas toks pat svarbus kaip ir pacios treniruotes. Oficialiai numatyta viena fizioterapine sesija per savaite, taciau bet kuris sportininkas gali naudotis jomis kiek nori.. Kita sporto ir atsistatymo iranga bei patogumai sportininkams taip pat prieinami (pvz.: baseinas, sauna…).

Treniruociu procesas vasara nera taip griežtai planuojamas, taciau pagrindinis aspektas – piramides schema treniruociu intensyvumui – išlaikoma.

Žiemos treniruociu tvarkaraštis

Paaiškinimai:

a. int. – aukštas intensyvumas, ž. int. – žemas intensyvumas;

* Beveik kiekviena žiemos savaitgali organizuojamos treniruociu stovyklos visiems stipriausiems Prancuzijos orientacininkams – maždaug 30 žmoniu, ir suaugusiuju ir jaunimo atstovu, susitinka šiose stovyklose. Kitu šaliu orientavimosi sporto rinktiniu nariai dažnai prisijungia prie šiu stovyklu. Treniruotes organizuojamos varžybu modelio forma – miške stovi kontroliniai punktai, matuojami laikai. Paprastai stovyklos organizuojamos sudetingose ir techniškose vietovese.

** Planuojami nugaletoju laikai šiose varžybose-testuose yra tokie patys kaip ir IOF varžybose. Trasos planuojamos ir varžybos vykdomos kaip galima panašiau i svarbiausias tarptautines varžybas: naudojamos žvaigždutes skaidymui, bendras startas ir pan.

Grupes filosofija

Ka apie grupes filosofija sako Damien Renard:

„Musu filosofija yra sugebeti skaityti žemelapi ir orientuotis geriausiu imanomu budu. Tai ne begimas greitai. Žinoma, greitis yra reikalingas, bet jei nagrinetume svarbiausiu varžybu tarpinius laikus trasoje, pvz.: Pasaulio taures etapo, kuri aš laimejau, pamatytume, kad daugumoje prabegimu aš nebuvau greiciausias, taciau aš buvau stabilus ir nepraradau daug laiko punktuose. Orientavimasis yra svarbiausia musu treniruociu proceso dalis. Technika, technika, technika – štai i ka mes susitelkiam treniruotese.“

Informacija parengta pagal www.orienteering.lt

Interviu su Hanny Allston

Vertimas iš interviu, publikuoto žurnalo „the Australian Orienteer“ 2007 m. kovo menesio numetyje. Interviu atliko žurnalas „Orienteering today“.

Budama 20 metu amžiaus Hanny Allston tapo jauniausia visu laiku Pasaulio orientavimosi sporto cempione. Taciau 2006 m. iškovodama Pasaulio cempiones titula sprinto distancijoje ji pakeite istorija ir kitu budu. Ji tapo pirmaja neeuropiete, laimejusia aukso medali Pasaulio cempionate ir nepaisant savo amžiaus sugebejo iveikti nepaprastaja Simone Niggli (SUI), kuri iškovojo savo pirmaji sidabro medali Pasaulio cempionato varžybose.

Bet turbut svarbiausias dalykas buvo tai, jog Hanny pasiunte žinia viso pasaulio jauniesiems orientacininkams, ypac tuose kraštuose, kur sunku gauti finansine parama orientavimosi sportui ir kelionems i Europa dalyvauti aukšciausio lygio varžybose. Rugpjucio pirmaja ši jauna moteris irode, kad galima buti geriausia Pasaulyje netgi jei gyveni šalyje, kurioje orientavimosi sportas yra toli gražu ne vienas populiariausiu. Su teisingu požiuriu, stipria valia bei pasiryžimu imanoma viskas. Turi tik pabandyti ir nepasiduoti.

Šiame interviu ši nuostabi jauna moteris kalba apie tai, ka reiškia buti orientacininku Australijoje, apie savo treniruotes, ka reiške grižti i Australija tapus Pasaulio cempione, apie savo auksina trasa Danijoje bei daugybe kitu dalyku, tarp kuriu ir ispudžiai iš Pasaulio jaunimo cempionato Lietuvoje.

Nugaletojai laukiami namuose

Kokia buvo reakcija i tavo pasiekima Australijoje?

Ji tikrai nebuvo tokia, kokia ji butu, jei aš buciau europiete, taciau aš buvau sužaveta, žinodama koks mažas musu sportas cia yra. Aš sulaukiau nemažai demesio iš vietines žiniasklaidos Tasmanijoje, ypac del Tasmanijos-Danijos ryšiu. Taip pat aš pasirodžiau keletame straipsniu didžiausiuose šalies laikrašciuose ir žurnaluose. Todel speju, kad tai buvo gerai. Tai tikrai padejo pakelti musu sporto ivaizdi Australijoje.

Ar tau teko daug aiškinti kas tai yra orientavimosi sportas?

Taip, kai kuriais atvejais. Aš supratau, kad dauguma žiniasklaidos priemoniu, ypac kai kurie didieji šalies laikrašciai bei žurnalai, turejo daug mažesni supratima kas yra orientavimosi sportas nei vietiniai Tasmanijos laikrašciai.

Ar pajautete, kad žmones – kalbu apie jusu draugus neorientacininkus- iš tikruju suprato, ka jus pasiekete?

Kai kurie iš tikruju suprato ir tai mane vercia nepaprastai tuo didžiuotis. Deja, visuomet bus žmoniu, kurie iš tiesu ne viska supranta todel, kad ivykius vertina pagal tai, kaip juos nušviecia žiniasklaida. Bet kai kuriais atvejais aš su tuo sutinku. Aš ne iš tu, kurie pasakoja apie tai daugeliui žmoniu. Aš nenoriu, kad žmones manytu, jog dabar esu kitokia, nes tapau Pasaulio cempione.

Aš tai visiškai suprantu. Aš remiausi tuo, ka man karta pasake Thierry Gueorgiou, nes jam gyvenimas kai kuriais aspektais pasikeite po Pasaulio cempionato 2003 metais. Žiema po tu varžybu, kur tik jis bekeliaudavo – i treniruociu stovyklas ir pan. – žmones jo laukdavo su dovanomis, noredami susipažinti, pasišneketi ir t.t.

Taip, tai tiesa. Aš supratau, kad dabar žmones nori gabalelio manes. Aš nuolat esu kvieciama dalyvauti varžybose, priemimuose, duoti interviu, rašyti laiškus ir t.t. Ir dienos pabaigoje aš jauciuosi visiškai išsunkta. Negaliu pasakyti, kad gavau kalnus dovanu, taciau sulaukiau pacio nuostabiausio sutikimo oro uoste grižusi namo. Aš taip pat turejau galimybe susitikti su su kai kuriais nepaprastais Australijos sportininkais, tokiais kaip Craig Mottram, kas vercia mane jaustis šiek tiek ypatinga.

Gal gali papasakoti šiek tiek daugiau apie ta sutikimo ceremonija oro uoste?

Ooo, vietiniai Tasmanijos orientacininkai sutiko mane išlipusia iš lektuvo su geliu girliandomis, akaciju puokštemis ir keliomis mažomis dovanomis. Visa vietine žiniasklaida bei žurnalistai buvo ten taip pat. Ir visi turejo mažas Australijos veliavas. Tai buvo taip intymu ir gražu…tiesiog tobula man ypac ypatingo periodo pabaiga.

Dabar noreciau detaliau pakalbeti apie tai, kas mane labiausiai domina: ka reiškia buti geriausia Australijos orientacininke?

Visiškai kitaip nei Europoje! Aš jauciu didžiule parama iš orientacininku bendruomenes Australijoje, taciau už šio žmoniu rato ribu išties sunku. Aš vis dar nesugebejau susirasti jokio finansavimo šaltinio, neskaitant „Brooks“, kurie mane aprupina kai kuriais sportiniais reikmenimis. Bet laimei aš užsiimineju orientavimosi sportu, nes ji megstu…bet ne del pinigu ar demesio. Taciau mes vis tiek turime susirasti pinigu kelionems, varžyboms bei treniruotems patys. Ir, mano nuomone, tai yra sunkiau nei daugumai elito sportininku Europoje.

Matau, kad finansines paramos paieškos yra vienas iš iššukiu, bet aš labiausiai galvojau apie kiek kitoki aspekta – apie tam tikra izoliacija… butent dabar, kai Pasaulio cempionatai ar Pasaulio taures varžybos yra rengiami išskirtinai Europoje.

Taip, tai iš tiesu savrbu…kita vertus, aš tikiu, kad tai vienas pagrindiniu mano pranašumu. Pabandysiu paaiškinti. Aš esu žmogus, kuriam nuolat reikia iššukiu…dideliu iššukiu. Aš megstu save spausti iki fiziniu galimybiu ribos. Ir del to aš turiu daugybe aistru, nesusijusiu su orientavimosi sportu. Jei aš tik orientuociausi, man šis sportas atsibostu per tris menesius ir aš nemanau, kad cia rasciau pakankamai iššukiu sau.

Ir gyvendama Tasmanijoje, kur orientavimosi sporto yra iš ties nedaug, aš galiu skirti savo demesi kitiems dalykams, tokiems kaip mano begimo technika ir ištverme (pvz.: šiuo metu aš noriu save išbandyti maratono trasoje) bei kitoms sporto šakoms: baidariu, kalnu dviraciu sportui, multisportui ir t.t. Tuomet, orientavimosi sezono pradžioje, aš susikoncentruoju i tuos dalykus, kuriuos turiu padaryti, bei savo tikslus orientavimosi sporte. Tai puiku, nes aš tikiu, kad visi šie užsiemimai padaro mane stipresne, greitesne ir geriau pasirengusia nei buciau tik orientuodamasi. Kai aš atvykstu i Europa, tada ateina laikas susikoncentruoti i Europa. Bet iki tol aš skiriu demesi išskirtinai fiziniam pasiruošimui.

Sakai, kad skiri demesi išimtinai fiziniam pasiruošimui. Taciau nepaisant to, nuostabu matyti tavo orientavimosi technikos lygi…

Mano technika… Aš turiu kitoki isitikinima… Aš praleidžiu 98 % savo laiko koncentruodamasi i savo kaip sportininkes fizini pasiruošima. Aš tikiu, kad noredama buti geriausia pasaulyje, aš turiu buti stipriausia fiziškai – t. y. atrodyti kaip sportininke. Kaip tik del šios priežasties aš praleidžiu labai mažai laiko tobulindama savo technika Australijoje. Taciau tai yra fantastiška, nes aš galiu visa demesi skirti savo greiciui, ištvermei ir pan. Taigi, kai aš grižtu i Europa aš esu tokia susijaudinusi galedama vel orientuotis. Kuomet esu miške Europoje, aš esu 100 % susikoncentravusi. Kiekviena sezona aš išsikeliu sau tikslus, kuriuos noriu pasiekti. Aš skiriu tam visa savo demesi, kad iš treniruociu gauciau viska, kas imanoma. Ir kai ateina varžybu metas, aš varžausi panaudodama savo geriausius igudžius. Aš manau, kad gyvenant Europoje situacija butu kiek kitokia…

Ji tikrai kitokia.

Europoje, sportininkai, mano manymu, skiria dideli demesi orientavimosi technikos tobulinimui (pvz.: net po 5 kartus per savaite). Ir aš matau tiek daug orientacininku, kuriems nusibosta orientuotis ir treniruodamiesi jie neatiduoda visu savo jegu. Ir taip formuojasi blogi iprociai. Taip pat, jei tu visa laika begioji miške, tu pradedi begti leciau, nes vietove tave privercia. Aš tikiu, kad šiame žaidime kokybe svarbesne už kiekybe.

Ar darai psichologines treniruotes? Ar nagrineji senesnius tos pacios ar panašios vietoves žemelapius, kad butum visiškai pasiruošusi?

Ne, nelabai. Darau tik tiek, kad surasciau ryši, pvz.: žinociau kur yra šiaure. Bet viskas pasikeicia, kai išbegu i trasa. Manau geras to pavyzdys buvo ilgoje distancijoje O-ringeno varžybose. Ten aš buvau tokia susijaudinusi del seno žemelapio, kaip ir visi kiti, kad pamiršau susikoncentruoti išbegusi i miška. Nes maniau, kad visiškai pažistu žemelapi. Niekada, niekada daugiau!!!

Tai ar rezultatai orientavimosi sporte bus pagrindinis siekis tavo ateities karjeroje?

Taip bus dar kelis metus, kol ivykdysiu dar kelias savo svajones. Bet taip. Aš nenoriu buti tik orientacininke. Taciau sportas man kaip tik ir yra toks. Tai kažkas, kuo aš užsiimu tik del saves, bet ne del ko nors kito. Aš sportuoju, nes man patinka jaustis sveika, pajegia fiziškai ir gerai leisti laika su savo draugais, jau nekalbant apie keliones. Bet mano gyvenimas yra atskirtas nuo sporto. Aš NIEKADA ju nemaišau. Aš NIEKADA nebusiu profesionali sportininke ir NIEKADA to nenorejau ir nenoresiu. Aš noriu, kad mano gyvenimas ir sportas butu skirtingi dalykai, kad išlaikyciau harmoninga požiuri.

Ar manai, kad yra daug tavo pasirodymo aspektu, kuriuose galetum dar daug ka tobulinti?

Tikrai taip. Aš žinau, kad pradejau matyti tik savo kaip sportininkes sugebejimu pradžia. Taip pat tikiu, kad visada galima pagerinti savo techninius igudžius. Žinau, kad turiu dar labai daug pajegumu, kuriuos galiu panaudoti.

Kokia tavo megiamiausia treniruociu forma?

Aš megstu viska, kas sunku. Aš megstu baigti diena, budama visiškai išsekusi. Duokite man iššuki ir aš imsiuosi jo su 100 % pasiryžimu.

Apie WOC

Pergale Pasaulio cempionate bunant 20 metu amžiaus tikriausiai nuostabus dalykas. Kita vertus, tai gali atnešti keleta gresmiu, ypac kalbant apie motyvacija. Ka aš turiu omenyje, tai, kad tapus Pasaulio cempione kita karta 4 vietos gali buti mažai…ir kartais atsitinka taip, kad sportininkai, pasieke tiek daug budami jauni, praranda nora ir drasa… Tai didžiule priešingybe tam, ka turi patirti dauguma sportininku, kuomet jie turi prasiskinti sau kelia nuo pacios apacios, žingsnis po žingsnio, gerindami savo rezultatus nuo tarkim 30 vietos bunant 21 metu amžiaus iki pergales Pasaulio cempionate sulaukus 32 ar pan. … Tai gali atrodyti kaip labai varginantis procesas, taciau, kalbant apie motyvacija, tai tikrai padeda, kuomet tu matai nuolat gerejancius savo rezultatus. Ar tu to nebijai?

Ne, aš iškovojau Pasaulio cempiones titula, bet aš vis dar alkana. Aš niekada nesijausiu esanti Pasaulio cempione, kol to nepadarysiu ilgoje trasoje. Man ši distancija yra musu sporto viršune – galutinis tikslas. Kol aš turiu tikslu, i kuriuos galiu susikoncentruoti, aš esu tikra, kad galiu toliau stengtis ir tobuleti.

Ar yra kas nors, ka tu visados atsiminsi iš Danijos? Kalbu apie koki nors momenta, kuris iškart ateina tau i galva, kai mintimis grižti i 2006 metu Pasaulio cempionata?

Taip, ir tai neturi nieko bendro su orientavimusi. Tai atsitiko, kuomet mano gera drauge Grace Elson ruošesi iteikti bumeranga Princui Frederikui. Mums stovint eileje ir laukiant savo eiles žengti ant scenos, ji sumurmejo man i ausi: „Dieve, koks jis „karštas!“. Aš pažiurejau i ja ir pradejau kikenti. Ir aišku pradejau juoktis, kai kažkuri Didžiosios Britanijos sportininkenetycia pabuciavo ji i lupas. Tai momentai, kuriuos saugau ir kuriais megaujuosi.

Estafetes (australes užeme 4 vieta – red. past.) irgi buvo vienas ryškiausiu momentu. Neapsakomas jausmas begti tuo ilgu finišo koridoriumi su savo komandos draugemis, galvojant apie tai, kaip ilgai mes to siekem.

Jei mintimis grižtume i sprinto varžybas… Ar tu tikejai tuo, ka pasiekei, kai finišavai? Kada tu iš tikruju suvokei, kad tapai Pasaulio cempione? Speju, kad tai buvo kažkas apie ka galejai tik svajoti?

Ne, nelabai. Aš žinojau, kad esu pajegi tai padaryti. Bet vistiek, kai tai atsitinka, tu visada esi šiek tiek ištiktas šoko, ka tu iš tikro tai padarei. Jums reiketu pamatyti keleto nuotrauku serija, publikuota žurnalo „The Australian Orienteer“ 2006 m. spalio men. numeryje. Aš nieko nesupratau, kol mano draugas BJ sušnibždejo man i ausi, jog tapau Pasaulio cempione – tada aš supratau. Aš pradejau verkti. Ir labiausiai todel, kad mano tetis, mama ir visa šeima negalejo buti kartu ir džiaugtis su manimi. Aš svajojau apie tai. Ir vis dar svajoju.

Iš tikruju, ka tu galvojai vykdama i 2006 m. Pasaulio cempionata? Manau turejai žinoti, jog esu geros formos, taciau kokie buvo tavo tikslai tose varžybose?

Aš žinojau, kad esu geros formos. Mano treniruociu procesas buvo tobulas, kaip ir visas pasiruošimas. Aš tiesiog norejau pagerinti praejusiu metu rezultatus. Turiu pripažinti, kad buvau susikoncentravusi ties ilga distancija, bet tai tik irodo, kad turi taikytis aukštai visose savo varžybose. Aš tikrai buciau nepaprastai laiminga ir griždama namo užlipusi ant nugaletoju pakylos ar patekdama i dešimtuka, nes mano pagrindinis tikslas 2006 metais buvo JWOC. Viskas, kas ivyko Pasaulio cempionate buvo grietinele ant torto.

Dabar pakalbekime apie ilga distancija… Manau, kad ši karta tikrai buvo sunku nusileisti ant žemes ir vel motyvuoti save po to kas ivyko diena prieš, ar ne? Ar buvo kokiu nors kitokiu problemu? Aš speju tai, nes begdama estafetese, techniškose ir sunkiose varžybose, parodei puiku begimo stiliu, paskutiniajame etape pralenkdama savo varžoves…

Sunkiausia užduotis prieš ilgos distancijos starta buvo persiorientuoti. Aš buvau pažadinta 6 val. ryto Australijos žiniasklaidos ir toliau atakuojama telefono skambuciais. Be viso to, daugybe žmoniu prieidavo prie manes prieš pat starta sveikindami mane ir tapšnodami per peti. Aš tai tikrai vertinau, taciau tai tikrai trukde man susikoncentruoti. Nepaisant to, aš buvau laiminga kaip aš pabaigiau tos dienos varžybas. Aš jauciausi patobulejusi iveikdama trasa, nors prieš starta ir nebuvau labai susikoncentravusi.

JWOC Lietuvoje

Tai buvo tavo paskutinis JWOC ir greiciausiai – po tavo rezultatu 2005 m. Pasaulio cempionato ilgoje distancijoje bei bronzos medalio Pasaulio jaunimo cempionate Šveicarijoje vidutineje trasoje – daugelis laike tave viena didžiausiu favoriciu moteru grupeje. Kaip tau sekesi susidoroti su tuo spaudimu?

Kokiu spaudimu? Aš juo netikiu. Vienintelis spaudimas, su kuriuo susiduriu, yra tas, kuri pati sau sukuriu. Kaip anksciau minejau, aš žinojau, jog niekas, su kuo esu susidurusi savo gyvenime, negali buti sunkiau už tai, ka išgyvenau vasara. Todel stovejimas prie starto linijos buvo vienas lengviausiu dalyku tais metais. Aš buvau sujaudinta ir pasiruošusi iššukiui.

Tu pasakojai, kad atvykai i Europa dvi savaites prieš prasidedant Pasaulio jaunimo cempionatui. Kokie buvo tavo pirmieji ispudžiai apie Lietuva ir jos vietoves? Ar tau tai patiko, ar ne?

Kalbant atvirai, man buvo tikrai sunku. Kuri laika aš netgi buvau šiek išsigandusi. Bet tada aš tiesiog pasakiau sau, kad turiu stengtis kiek galiu treniruotese ir tiesiog žiureti kas atsitiks. Aš žinojau, kad miškas bus sunkus ir tiesiog kartojau sau, kad jis bus toks pats visiems. Dabar jis man patinka. Manau jis puikus ir reikalaujantis visu tavo jegu ir sugebejimu: prastas matomumas, minkšta, fizinio pasirengimo reikalaujanti ir techniškai idomi vietove. Taip, iš ties smagu ten orientuotis.

Kaip apskritai tau patiko Lietuva? Ar kas nors tave nustebino?

Man patiko daug dalyku. Tai labai graži vieta, o už kietos išvaizdos slepiasi labai gražus ir malonus žmones. Didžiausias iššukis Lietuvoje man buvo maistas. Esu vegetare ir taip pat negaliu valgyti kai kuriu kasdieniu produktu, todel manau išgasdinau daug žmoniu. Aš juokiausi, kuomet sužinojau, kad faktiškai vieninteliai soju produktai Lietuvoje buvo maistas mažiems vaikams!!!

Sprinte nuo aukso medalio tave skyre 4 sekundes… Ir nors trasa nebuvo pati sunkiausia, atrodo, kad padarei keleta klaidu, kurios varžybu pabaigoje tau kainavo aukso medali.. Ar gali jas paanalizuoti? Ar tai tikrai buvo klaidos?

Aš su tuo nesutinku. Aš nedariau klaidu – tiesiog begau atsargiai. Nepaisant visko, kas ivyko per ši sezona, aš vis dar nelaikau saves sprinto sportininke… Aš megstu ilgas distancijas ir tai buvo mano pagrindinis tikslas Pasaulio jaunimo cempionate. Ko tikrai nenorejau padaryti begdama sprinta Druskininkuose, tai persistengti pradžioje ir pradeti daryti klaidas, todel begau atsargiai. Aš buvau tikrai patenkinta savo pasirodymu, ji (Ingunn Weltzien) tiesiog ta diena buvo stipresne. Ji yra tikrai nuostabi sportininke ir puiki drauge ir aš nusiimu kepure prieš jos pasirodyma. Aš nuoširdžiai džiaugiausi tomis varžybomis. Aš pamaciau dalykus, kuriuos turiu patobulinti kita diena ilgoje trasoje ir taip pat baigiau distancija labai šviežia. Tada buvau pasiruošusi paciam savrbiausiam startui.

Ilgoje trasoje atrode, jog buvau savo geriausioje formoje, prabegdama trasa beveik tobulai… Ar gali papasakoti, kurie momentai trasoje buvo lemiami?

Visada lemiamas momentas buna trasos pradžia. Aš pradejau atsargiai, labai suletinau begimo greiti, kad tik nepadaryciau klaidu, kol pratinausi prie vietoves. Aš taip pat manau, kad verta sumažinti greiti po žiurovu kontrolinio punkto, nes ten tu taip susijaudini, kad gali prarasti koncentracija. Iš tikruju aš išgyvenau viena bauginanti epizoda bebegdama i parodomaji punkta. Aš pagalvojau, jog esu kitoje žemelapio vietoje, nei iš tikruju buvau, ir vos nesugadinau visu varžybu. Taciau aš sugebejau sustoti, galvoti ir likti rami…ir greitai susiorientavau. Man tikrai pasiseke.

Kaip tu jauteisi prieš šia distancija, kokie buvo lukesciai?

Jei atvirai, aš žinojau, kad galiu laimeti. Aš buvau rami. Nieko nebuvo lengviau nei stoveti prie starto linijos po siaubingos vasaros (Australijoje) ir gero psichologinio pasiruošimo varžyboms. Aš tikrai džiaugiausi prieš starta.

Ar turejai kokia nors taktika šioms varžyboms? Jei taip, kokia ji?

Ne. Aš žinojau, kad trasa nebus labai ilga, todel tiesiog pasakiau sau: „PADARYK TAI“. Neturetumete rupintis tokiais dalykais. Aš tiesiog darau tai, ka darau visada – pradedu šiek tiek leciau ir bunu atsargi po parodomojo kontrolinio punkto.

Ar buvo kas nors, susijusio butent su vietove ar situacija (JWOC, ilgos trasos finalas…), del ko tu buvai ypac atsargi?

Nelabai. Aš žinojau, kad žali plotai (žemelapyje) yra pavojingi ir ryškiai sumažina tavo greiti bei stipriai sumažina matomuma. Todel begdama buvau atsargi.

Nepaisant puikaus pasirodymo, ar turejai kokiu nors sunkumu trasoje? Kokie jie buvo, kada jie atsirado?

Kaip jau minejau, vienintelis sunkumas iškilo prieš parodomaji punkta, taciau aš džiaugiuosi, kaip su juo susidorojau.

Apie ka galvojai tuo metu, kai begai pro finiša likus iveikti trecdali trasos, bet turbut žinodama kaip gerai begi? Ar buvo sunku vel susikoncentruoti po šio prabegimo? Ar greitai atgavai savo ritma?

Aš neturejau kitokiu minciu, kaip tik susikoncentruoti i tai, kas man buvo like padaryti. Aš niekada neklausau komentatoriaus, todel neturejau supratimo kaip begu palyginus su kitomis sportininkemis. Asmeniškai aš buvau patenkinta savo begimu ir žinojau, ka dar noriu pagerinti paskutineje trasos dalyje (žemelapio skaityma bei pati punktu paemima). Ir tai padejo man susivaldyti ir nepradeti begti per greitai.

Koks pats geriausias prisiminimas iš šiu varžybu?

O, tai turetu buti musu kelione autobusu i starta. Autobuso vairuotojas pradejo kelione užsidegdamas cigarete, taciau piktai buvo paprašytas to nedaryti. Tada jis važiuodamas nusprende aplenkti policijos mašina ir tuoj pat buvo sustabdytas ir nubaustas. Tai buvo puiku, nes visa ryta praleidau besijuokdama. Ir aišku yra draugai, su kuriais susitinki, ir galimybe rankoje laikyti savo pirmaji aukso medali tarptautinese orientavimosi sporto varžybose. Tai turetu buti geri prisiminimai, ar ne?!

O kalbant apie vidutine distancija… Kas tavo nuomone buvo blogai? Ypac šnekant apie trecia pnkta, kuriame tu praradai 5 minutes?

Aš pasiekiau savo tiksla Pasaulio jaunimo cempionate ir neverciau saves vel susikoncentruoti pakankamai greitai. Tai buvo labai emocingas momentas, nes aš labai ilgai apie tai svajojau ir valandu valandas aptarinejau tai su savo tevu, kuris liko Australijoje, nes vis dar nebuvo pakankamai sveikas keliauti su manimi. Speju, kad aš norejau pasimegauti šiuo momentu su savo šeima labiau, nei spausti save del ko nors daugiau.

Ar tau buvo sunku save motyvuoti, iškovojus du medalius, ar tai tiesiog buvo atsipalaidavimas?

Nei viena, nei kita. Tai buvo kažkas asmeniškesnio, gilesnis klausimas nei tai. Aš tiesiog norejau sustoti. Iš tiesu turejau labai mažai motyvacijos begti vidutine trasa. Aš kaip tik buvau igyvendinusi savo svajone. Tai ne pasiteisinimas – aš turejau vel stengtis – taciau savo samones manymu aš pabaigiau savo pasirodyma Pasaulio jaunimo cempionatuose iškovodama aukso medali.

Kas vercia tave pirmenybe skirti orientavimosi sportui, nors, kaip minejai, tu užsiimineji ir daugeliu kitu sporto šaku? Bet kodel orientavimasis tau yra Nr.1, palyginus pvz.: su begimu („road-running“), kuris tau butu mažiau komplikuotas (turint galvoje, kad nereiketu keliauti i Europa dalyvauti svarbiose varžybose, taupyti pinigus ateinanciam sezonui)? Ka tokio svarbaus randi orientavimosi sporte?

Viskas sukasi apie draugus, kuriuos turiu šiame sporte, galimybes kurias jis man suteikia ir savo tikslus, kuriu dar nepasiekiau. Man smagu orientuotis ir tai mane vercia vis sugrižti dar. Aš megaujuosi laisve begti Europos miškuose ir galimybemis nukeliauti i nuostabias vietas. Aš džiaugiuosi, kad turiu tiek draugu ir visada laukiu, kada galesiu sugrižti i Europa ir juos visus pamatyti. Bet aš manau, kad kai pasieksiu viska, ko norejau, šiame sporte, aš pradesiu ieškoti nauju iššukiu. Nepaisant to, aš tikiu, kad aš visada busiu orientacininke bent socialiniame lygyje – tai visada išliks mano dalimi.

Informacija parengta pagal www.orienteering.lt

Dienraštis Švedijoje pateikia dar viena interviu su garsiuoju prancuzu:

“Svarbi mano patirtis – nekreipti demesio i pašalinius (žiurovus, kameras miške…). Aš darau treniruotes ir su ausinemis, klausydamasis radijo, kad galeciau treniruoti savo sugebejima išlikti susikoncentravusiam nepaisant išoriniu trikdžiu.”

Kaip apibudintum savo kaip orientacininko stiprybes?

“Aš pasitikiu savo sugebejimu teisingai supaprastinti žemelapi.”- sako Thierry.

Kai duodu prancuzui žemelapi ir prašau papasakoti kaip jis mato kelia tarp dvieju kontroliniu punku, po keliu sekundžiu gaunu atsakyma. Tas kelias – visiškas šio prabegimo iššukiu supaprastinimas. Iš maždaug 70 simboliu žemelapyje, Thierry Gueorgiou išsirinko penkis. Ir tai, kas katik atrode kaip sudetingas prabegimas, dabar tapo pradedanciojo orientacininko užduotimi. Šiuo budu Thierry trasa tampa daug paprastese nei jo varžovu. Aš taip pagalvoju ir išsakau šia ideja daugkartiniam pasaulio cempionui, jis nusijuokia: “Taip, tai teisingai apibudina mano orientavimosi technika.”

Šia savybe supaprastinti infomracija, kuria pateikia žemelapis, Thierry tobulina nuolatos. Ir tam jam nebutina kiekviena karta begti i miška.

“Galima treniruotis visur. Jusu smegenys nemato skirtumo tarp realaus atvaizdo ir to, kas sukuriama jusu prote.” – sako Thierry.

Šis metodas reikalauja dideles koncentracijos. Bet, pasak Tero, likti susikoncentravusiam visu varžybu metu – neimanoma. Kai sportininkai ir jo varžovai bando priversti save išlaikyti koncentracija visa laika, jis ieško progu pailseti.

“Visi tik ir šneka apie 100% koncentracija nuo starto iki finišo, bet tai neveikia. Esme yra žinojimas, kada gali pailseti. Vidutines distancijos finale Ukrainoje Pasaulio cempionato metu buvo keli momentai, kuomet aš galvojau apie kitus dalykus nei orientavimasis.”

Informacija parengta pagal www.orienteering.lt